MALDYVAI. Ukulhas. Pasiplaukiojimas su Mantom

Kinų Naujų metų proga keliauti nusprendėme į Maldyvus: į kraštą kur amžinai šviečia saulė, kur balto smėlio paplūdimiai maloniai kutena pėdutes, kur gausybė spalvotų žuvyčių nardo tarp koralų juosiančių kiekvieną salą, kur smaragdinės spalvos vanduo permatomas it stiklas ir gali lengvai įžvelgti dugną nuo kiekvieno kranto. Nustembi matydamas tą vandens skaidrumą ir dar kartą atsisuki įsitikinti, kad gali būti toks perregimas vanduo. 

Nepatikėsit, bet nuo pat pirmos akimirkos buvau labai skeptiška pasirinktu kelionės tikslu. Iš pradžių galvojau, jog Maldyvai ko gero labai nuvalkiota kelionės kryptis, o antra vertus ką gi ten veikti penkias dienas, negi tik gulėti paplūdimyje? Svarsčiau, kad apie šią kelionę nesidalinsiu, juk jau daugybė keliautojų pasidalino savo įspūdingomis nuotraukomis bei aprašė savo bloguose. Visgi kuomet prasitardavau draugams ir kolegoms apie numatomos kelionės kryptį susilaukiau didelio dėmesio ir dauguma draugių aikčiojo ir sakė baltai pavydinčios ir kad būtinai turiu papasakoti: "taigi įdomu kur keliavot, kokį "resortą" pasirinkot..." "ogi kur nuotraukos?"... "pasidalink, papasakok kaip gi sekės".Tad nusprendžiau papasakoti apie mano ir Tomo nuotykius Ukulho saloje, kurią ir aplankėme per savo atostogas Maldyvuose. 

Vaizdas pro viešbučio langą Male'je. Nakvynei Male'je pasirinkome "Six in one" viešbutį, nes atrodė arčiausiai prieplaukos iš kurios kitą rytą ketinom plaukti į savo atostogų salą. 

Malę juosia prieplaukos nusėtos mažesnių ir didesnių laivelių, jų čia visa galybė.

Oro uosto prieplauka - vandens švarumas ir skaidrumas pritrenkė.

Šiek tiek apie Maldyvus

Maldyvai susideda iš 1200 koralinių salelių susigrupavusių į 26 koralinius atolus. Iš jų apie 200 salų yra gyvenamos (viso apie 300000 gyventojų, kurių didžioji dalis gyvena Male'je), dar apie 80 jų yra turistiniai resortai, o visa likusi dalis yra negyvenami laukiniai žemės lopinėliai Indijos vandenyne, Pietinėje Azijoje išsidėstę žemėlapyje lyg kokie gamtos sukurti karoliai.

Turistine kryptimi Maldyvai tapo ganėtinai neseniai, tik apie 1970-uosius. Tuo metu pradėjo kurtis pirmieji resortai - tai salos dedikuotos tik tam tikram viešbučiui, kurie dar tuo metu buvo beprotiškai brangūs. Brangūs dėl to, kad teikia visas aptarnavimo paslaugas: apgyvendinimo nameliuose ant vandens, maitinimo, išvykų organizavimo, svečių transportavimo, o taip pat ir alkoholio tiekimo (Maldyvai musulmoniškas kraštas, tad įsigyti ar įsivežti alkoholį draudžiama).  Laikui bėgant tokių salų - resortų pradėjo daugėti ir pasikeitus vietinei valdžiai buvo priimtas sprendimas pakeisti įstatymus, įtraukti į rinką ir  gyventojus. 2008-aisiais buvo priimtas sprendimas suteikti leidimą vietinių gyvenamose salose steigti svečių namus, viešbučius ir atverti salas turistams įvertinus galimybes, jog ir maldyviečiai savarankiškai gali panašius verslus įkurti bei tuo pačiu paskatinti didesnes įplaukas į biudžetą ir vietinių gyventojų verslumą. Turint omeny šalyje vyraujančią religiją (musulmonai) - tai buvo svarbus sprendimas. Svarbus dėl daugelio priežasčių (nors kiekviena musulmoniška šalis skirtinga ir vienur gali elgtis, rengtis ir jaustis laisviau kaip tarkim Turkijos kurortuose, kitur gi turi griežtai laikytis įstatymu, dengti ne tik kūną, bet ir galvą (moterims) - pvz. Iranas, dar kitokia atmosfera Maroke).  Nuo 2009-ųjų sutarus su užsienio investuotojais pradėjo dygti viešbučiai ir kitose Maldyvų salose. Ukulhe, į kurį keliavome anot viešbučio vadybininkės viešbučiai buvo "įsileisti" tik 2012-aisiais. Tad tai ganėtinai nauja patirtis rinktis keliauti Maldyvuose į vietinių gyvenamą salą vietoj salos - resorto.

Maldyvai - musulmoniškas kraštas, tad ko gero viena sunkiausių užduočių vietiniams žmonėms buvo priimti sprendimą steigti "bikini" pliažus (tokius, kuriuose būtų galima maudytis su maudymuku). Vietinių gyventojų nepamatysi išsirengusių, jie kaip ir kituose musulmoniškuose kraštuose laikosi hidžabo (apie tai galite daugiau paskaityti straipsnyje apie Iraną https://diana-minilietus.blogspot.com/search/label/Iranas.%20I%20dalis  ). Tad tai buvo nemažas iššūkis Maldyvams priimti Vakarų pasaulį ir "kitoniškas" tradicijas. Na iš tikrųjų labiausiai nustebino gal kiek pagyvenęs dėdė turistas (aprangos klausimu), kuris pusryčiauti išsiruošė su žmona ir į miestelį iškeliavo tiesiog su "triusikais", net ne su maudymosi šortais, bet tiesiog su nukarusiais apatiniais. Gal pralošė kelnes kur per naktį...😀

Male'je nusileidome gana vėlai. Velanos Tarptautinis oro uostas įsikūręs Hulhule saloje, kuri nuo pačios Malės nutolusi vos 10 minučių keltu, kuris tekainuoja mažiau nei 1 Eur (arba 10 vietinių pinigų) ir plaukia kas 10-15 minučių. Taip pat lengvai Malę galima pasiekti ir autobusu, kuris ganėtinai dažnai važuoja per įspūdingą tiltą, jungiantį šią dirbtinai sukurtą Hulhulės salą ir Malę. Pati sala atrodytų mažulytė, vos 1,7 km ilgio ir apie 1 km pločio, nors talpina apie 100,000 gyventojų. Tad manoma, jog pasaulyje tankiausiai apgyvendintas miestas yra Male. Kadangi atkeliavome vėlai, apžiūrėti Malę nusprendėme paskutiniąją kelionės dieną prieš pat išskrendant.

Kitą rytą ramiai papusryčiavę iškeliavome link 4-osios prieplaukos ties "Ceylon" banku iš kurios turėjome išankstinę rezervaciją "Speed boat'ui" arba greitaeigiui kateriui. Iš Male'ės pasiekti skirtingas salas galima viešaisiais keltais, kurie plaukia tik tam tikromis dienomis bei valandomis ir yra labai pigūs, o tuo pačiu ir pakankamai lėti. Kitas būdas - rinktis vykti greitaeigiais kateriais, kurie smagiai šoliuodami per bangas nuplukdo į norimą salą greitai. Pasirinkom katerį vien dėl laiko taupymo, kuris Ukulhą pasiekė per pusantros valandos vietoj keturių su puse. Tiesa, kai atkeliavus į prieplauką Male'je, svarsčiau kaip čia bus - ar visi puls siūlyti savo paslaugas, kas nuplukdyti į salą, kas siūlys savo paslaugas ką aplankyti, pasižiūrėti... Visgi, niekas į mus nekreipė net menkiausio dėmesio, o ir paklausti nelabai buvo pas ką, nes dauguma tokių greitaeigių katerių atplaukdavo iš resortų, susirinkdavo savo keleivius ir išplaukdavo, tad galiausiai džiaugiausi, kad vietą jam rezervavome iš anksto internetu. 

 Ukulhas

 

 Ukulho prieplauka

Ukulhas nuo Male's nutolęs apie 72 km, tad buvo visai smagu pusantros valandos skrosti greituoju laiveliu per bangas, pakeliui pasižvalgant po kitas mažas saleles. Pakeliui praplaukėm keletą salų-resortų, buvome sustoję Rasdhoo saloje išleisti pirmųjų keleivių ir jau netrukus turėjome pasiekti Ukulhą. Artėjant prie salų vanduo vis keičia spalvas: tai mėlynas, tai žydras, o vietomis taip iššviesėja ir tampa skaisčiai žalias... Tas smaragdinis žalumas tiesiog akina. Smagu pagaliau pasiekti žemę. Žmonės prieplaukoje prasiskirstė ganėtinai greitai, tad mes nieko nelaukę iškeliavome ieškoti savojo viešbučio. 

Aplink tuščia, vos išėjus iš prieplaukos patenkam į aikštę. Aplink vien smėlis, kuris papūtus vėjeliui lengvais šuorais pabyra tolėliau... Grįstų gatvių čia nėra, visgi pro šalį pralekia vienas kitas motoroleris. Ten tolumoje pamatome ir pirmą (ko gero ir vienintelę mašinytę saloje). Pasukę link gatvės  pamatome ir pirmąsias salos gyventojas - pora moteriškių susisukusių į juodas čadras.  Karšta, bet ne svilinančiai. Pats vidudienis. Saulė aitri, jos spinduliai regisi skverbiasi net pro drabužius. Užsidėję savo kuprines keliavome link takelio pro pagrindinę miestelio mečetę. Tada ir pagalvojau, kad primena Qeshmo salą Irane. Visgi viskas čia kitaip: aplink pakankamai daug žalumos,  gal tiesiog tai dar vienas ir kitoniškas musulmoniškas kraštas... Išgirdom klegančius vaikus žaidimo aikštelėje. Staiga taip bemąstant iš paskos pribėgo moteriškė išsišiepusi iki ausų ir guviai angliškai prabilo: "Jūs turbūt būsite mūsų svečiai, mes Jūsų laukėme prieplaukoje, bet Jūs labai greitai išėjote tai pasivijau. Noriu jus palydėti iki viešbučio." Toks svetingumas buvo labai netikėtas ir be galo malonus. Iki viešbučio ėjimo buvo  viso labo 5 minutės kelio, bet per tą laiką viešbučio vadybininkė nupasakojo, kur ir ką saloje galima rasti, kiek parduotuvių, žemėlapyje parodė kur pagrindinės kavinės ir kur pagrindiniai pliažai.

Pagaliau tas išsvajotas poilsis...

Atostogų ritmu

Ukulhas - sala priklausanti Alif Alif atolui, nedidukė, jos ilgis vos daugiau nei 1 kilometras, o plotis 225 metrai, tad nuo vieno salos galo iki kito užtrunki tik apie 10 minučių. Gyvena čia apie 900 gyventojų ir šiek tiek turistų.  Daugiau nei pusę salos juosia paplūdimys, kurio didžiąją dalį sudaro bikini pliažas, kita dalis skirta vietiniams ir ten nusirengti draudžiama. "Snorkelinimas" - viena smagiausių pramogų čia. Vanduo šiltas ir skaidrus tad net be akinių gali matyti plaukiojančius žuveliokus. Dar kitą dieną pasisekė pamatyti mažylius rykliukus, deja vėžliukų, kurių čia irgi pasitaiko, nepavyko aptikti. Žuvyčių margumynas didelis... Koralai nelabai spalvingi, tokių kaip Raudonojoje jūroje či neteko pamatyti. Bet tas vandens žalsvumas....

Pusryčių vieta - Celeste

Tradiciniai Maldyvietiški pusryčiai - "Mashuni" - tai tuno, kokosų ir svogūnų salotos. patiekiamos su virta dešrele ir šviežiai kepta Roshti duona arba dar kitaip lavašu bei keptu kiaušiniu. Atrodytų skamba keistai, bet iš tikrųjų be galo skanu.

Kitas Maldyvietiškų pusryčių pavyzdys - tuno salotos "Kulhimas" su pomidorais.

Greitai mano lūkesčiai salai apsivertė aukštyn kojom. Viešbučio vadybininkė davė bukletėlį, kuriame buvo galima išsirinkti įvairiausias keliones kokių tik širdis geidžia - nuo žvejybos iki pasiplaukiojimo su banginiu, delfinų stebėjimas ar kelionė po kitas vietinių gyvenamas salas, arba romantiška vakarienė žvakių šviesoje ant jūros kranto.... Vienas iš kelionių pasirinkimų buvo ir kelionė į  "resortą". Apie šią kelionę reikia pranešti bent dieną prieš, kad viešbutis galėtų suderinti atvykimą. Maldyvai - musulmoniškas kraštas, tad nei įsivežti, nei nusipirkti alkoholio čia negali, tačiau resortuose verda kitas gyvenimas, ten gali įsigyti už gerokai brangesnę kainą kokio tik nori alkoholio, todėl vietinių salų viešbučiai organizuoja specialias keliones savo svečiams apsipirkti resortuose. Kadangi tai mums nebuvo labai aktualu, tad savo atostogų dienas nusprendėme praleisti prasmingiau :) Ukulhui turėjome pilnas keturias dienas, tad jau kitą rytą sutarėme plaukti į "Picnic island" arba tiesiog vieną iš negyvenamų laukinių salų praleisti dieną, pasimaudyti ir papietauti.  Antrąjai kelonei pasirinkome nepakartojamų įspūdžių kelionę - snorkelinimą su gigantiškomis Manta rajomis  (Manta Ray). Tada jau pagalvojau, kad būtų smagu čia pasilikti ir dar ilgėliau, dar kokią pramogą išmėginti.  

Kitą rytą leidomės į kelionę į negyvenamą salą Mathiveri Finolhu praleisti pusdienį su pietumis... Mažu privačiu laiveliu salą pasiekėme per 20 minučių. Tas smėlio baltumas ir vandens žalsvumas... Negalėjau nustoti šypsotis. Leidomės tyrinėti salos ir maudytis. Vanduo atrodė lyg išfiltruotas ir skaidrus, kartais viena kita žuvytė, o kartais ir pulkelis praplaukdavo pro šalį. Nesinorėjo lipti iš vandens... 

"Per bangas"

Mathiveri Finolhu sala yra negyvenama, laukinė, bet ją galima pasiekti ir perbridus ar perplaukus iš greta esančios didesnės salos

Vienišas užklydėlis

Kitą dieną likome Ukulhe, tad leidomės patyrinėti pačio miestelio bei jo įžymybių. Miestelis labai švarus, vienoj kitoj gatvėj voliojasi kokia šiukšlė, kuri greičiausiai palikta kokio turisto, o jau kitą dieną vietinė močiutė susilenkusi šluoja ir renka lapus ir popierėlius nuo gatvės. Kodėl pradėjau nuo šiukšlių, o gi todėl, kad 2014-aisiais Ukulhas  gavo "Green Leaf" apdovanojimą už gamtosaugą. Čia veikia šiukšlių valdymo centras, todėl sala sugeba susidoroti su visomis šiukšlėmis savarankiškai.

Iš pirmo žvilgsnio gal ir neatrodo labai patrauklus, visgi aplink nesimėto nei viena šiukšlelė, jokio blogo kvapo. Va toks tas šiukšlių valdymas Ukulhe.

Kai kurie namai padekoruoti plytelėmis

Ukulho prieplauka 

Gatvėje rytais močiutės sudėlioja žuvį, kuri per dieną spėja išdžiūti

Gyvenimas saloje verda įprastu mažam miesteliui ritmu: rytais vaikiukai su didelėmis kuprinėmis ant kuprų lekia į mokyklą, vyresnieji kas išeina į darbus, kas šachmatais žaidžia miesto aikštėje. Vienas kitas pro šalį einantis vyriškis prieina prie partiją lošiančiųjų šachmatistų. Karts nuo karto pro šalį rieda motoroleris, kurio vairuotojas irgi vis stabteli pasižiūrėti kaip gi vyriškiams sekasi lošti. Galiausiai susirenka visas būrelis vyrų - greičiausiai jau žaidimo finalas artėja. Taip praslenka dar gera valanda...

Rytinė šachmatų partija

Popiet vaikai klega žaidimų aikštelėje, o moteriškės nudirbusios savo darbus ilsisi "Maldyvietiškuose suoliukuose", o tiksliau savotiškuose "hamakuose" arba dar tiksliau: metalo rėmuose pritvirtintuose tinkluose. 

Maldyvietiškas "suoliukas"

Saulei besileidžiant keliavome pasižiūrėti saulėlydžio į kitą salos pusę, tad praėjome prieplauką ir būrį su kamuoliu bežaičiančių vaikų. Ėjome pro pusryčių restoraną Celeste, kai staiga pradėjome lėtinti žingsnį. Greta restorano augo pora didelių vešliais lapais apaugusių medžių. Medžiai tiesiog klegėjo, arba tiksliau sklido toks lyg cypimo garsas. Stabtelėjome greta. Medžiai buvo pilni uogų... ir ne tik... Dideli "paukščiai" godžiai ėdė uogas nuo medžio. Geriau įsižiūrėjus pamačiau kad tie "paukščiai" turi ir rankytes, ir kojytes, na ir žinoma, kad tai visai ne paukščiai, o milžiniški šikšnosparniai, kurie vis išskrisdavo ir atskrisdavo. Neįtikėtina. Čia saloje nemačiau nei vienos katės ir nei vieno šuniuko. Ne, čia buvo tik šitie dideli šikšnosparniai... Dvilypis jausmas apėmė taip juos bestebint: kartu gėrėjausi ir kiek raukiausi. Jie čia atklysdavo tik vakarais, o dienos metu apleisdavo medį...

Naktiniai salos lankytojai  - gigantiški šikšnosparniai arba Indiškoji skraidančioji lapė (Indian flying fox) 

Vietiniai vaikai labai linksmi, rytais lekia į mokyklą, kuri tarp kelių gretimų salų laikoma geriausia, tad geriausiai besimokantys vaikai plaukia mokintis čia. Vakarais gali matyti juos klegančius žaidimo aikštelėje arba bežaidžiančius su kamuoliu netoli prieplaukos.

Ukulho mokykla

Čia veikia keli restoranėliai, viena jaukiausiu vietų praleisti vakarą - tailandiečių restoranėlis "SeaLaVie", visgi gardžiausia grilinta žuvis ir kitos jūros gėrybės buvo "Olhumathi". Kalbant apie žuvį - žvejyba antra svarbiausia pramonės šaka po turizmo Maldyvuose, čia pagaunama nemažai tuno. Tad ko jau ko, bet žvies Maldyvuose smagu paskanauti. Tunas čia viena populiariausių pagaunamų žuvų. Male'je galima įsigyti vakumuoto tuno gana nebrangiai ir išsivežti kaip lauktuvę

 Šviežiai sugauta žuvytė paskrudinta and grilio

Pasiplaukiojimas su Mantomis

Paskutinę dieną leidomės į pasiplaukiojimą su Manta Rajomis. Prisiminus kelionę į Mauricijų (tik anąkart buvo pasiplaukiojimas su delfinais) - turbūt antrą kartą gyvenime patyriau tiek smagumo, kai natūralioje aplinkoje turi galimybę pamatyti ir pabūti su gyvūnais bei patyrinėti erdvę, kurioje jie natūraliai gyvena. Manta rajos arba didžiosios mantos gali užaugti iki 7m ilgio, mažesnės siekia iki 5m ilgio, dažniausiai gyvena šiltuose subtropiniuose arba tropiniuose vandenyse, minta dideliais kiekiais zooplanktonu, kurį "prakošia" per savo plačią "burną".  Didingos ir atrodytų ramiai plėvesuojančios po vandeniu, nors kartais rodėsi sunkiai sekėsi jas vytis. Nė nenutuokiau kad jos gali būti tokios didelės. 

Išplaukėme gana anksti, apie 7 valandą ryto, kai dar buvo maloniai gaivu. Atplaukus  link jų gyvenamų teritorijų laivelis sumažino greiti ir pradėjom dairytis. Tik aptikus šešėlį po vandeniu šokti reikėjo nieko nelaukus ir sekti jas iš paskos. Kartais atrodė jos taip arti vos per pora metrų kad atrodė tuoj paliesi. 
Dažnai po jų papilve "prisiparkuoja" mažesnės žuvytės ir būreliu lyg su kokiu lietsargiu virš galvos drauge visos plaukia. Staiga vienas žuveliokas pasimetė ir pradėjo blaškytis ieškodamas savo "Stogo" - didžiosios Mantos, tačiau rado tik mus tris: mūsų gidą, mane ir Tomą. Gidas žuvelioją nuvijo su savo pelekais, tad žuveliokas patenkintas nusitaikė tiesiai į mane.... Kažkaip supanikavau, nes kai jis priartėjo nebeatrodė toks mažas ir nekaltas, o dar kažkaip dilgtelėjo vanduo, tad iš išgąsčio pamečiau akinius ir vamzdelį, pradėjau maskatuoti kojomis..., po to įlipus į laivą Tomas su gidu smagiai iš manęs pasijuokė, kad žuvytės išsigandau....

Nuotrauka iš interneto. Čia beje, ji - Manta raja aukštyn kojom

Nuotraukos iš interneto , kad lengviau įsivaizduotumėte jų  dydį. 

Oro uosto link

Kelionė namo nepraslydo be nuotykių. Atrodė visai graži ir saulėta diena pradėjo niauktis, niūrūs debesys užtraukė visą dangų ir vos įsėdus į laivą keliaujantį link oro uosto pradėjo pliaupti. Namo vėl pasirinkome plaukti greituoju kateriu, nes pasvarstėm "sutaupysim laiko, galėsim patyrinėti Malę". Pradėjom plaukti. Sekėsi visai neblogai, pakeliui stabtelėjome Rasdhoo saloje susirinkti keleivių, kurie iki paskutinio siūlelio kiaurai peršlapę sugūžėjo į laivą. Pajudėjome oro uosto link. Plaukti dar buvo likusi gera valanda kelio. Po gerų penkiolikos minučių laivas pradėjo gesti.  Apytiksliai pusiaukelėje atvirame vandenyne laivas sustojo. 

Nebuvo labai jauku. Laivo įgula nieko nepranešė, tik nerimastingai pradėjo vaikščioti iš vieno laivo galo į kitą, vėliau ištraukus atsarginį propelerį supratome, kad čia užstrigome ilgėliau. Galiausiai vienas vyrukas apklausė keleivius kada kiekvieno skrydis. Laivas palengva apsisukęs vienu varikliu pamažėle pradėjo plaukti atgal. Įdomu. Su vienu beveikiančiu varikliu labai palengva pagrįžome į netoli Ukulho esančia Rasdhoo salą. Na ta proga pasinaudojome ir mudu su Tomu iškeliavome apžiūrėti Rasdhoo (ir paieškoti wc). Lygiai taip pat kaip prieš tai sulipę keleiviai kiaurai peršlapome ir mes, bet patį miestelį apibėgome. Dar po geros valandos pataisius gedimą jau plaukėme atgal. Kelionė užtruko kiek ilgiau nei planuota, vietoj valandos su puse oro uostą pasiekėme per 4 valandas. Visgi dar spėjome pasižvalgyti po Malę.

Kelionė į Maldyvus atnešė ramybę į mano širdį, gal dėl to kad būtent tuo metu taip reikėjo būtent tokio - ramaus ir paprasto poilsio. O šios šalies grožis, šiluma ir spalvos pamalonino akį. Tad ačiū Margaritai ir Jonui už patarimą aplankyti Ukulhą, kartu pamatyti bent trupinėlį vietinio gyvenimo, o kartu ir smagiai pailsėti. Kelionės -  didžiausia aistra mano gyvenime, juk tik keliaudamas pažįsti pasaulį iš naujo, išmoksti naujų dalykų, pasisemi neįkainojamos patirties, bent truputėlį prisilieti prie naujų kultūrų.